kam reikia feminizmo? } grįžta

Taip aš žinojau, kad plačiai paplitusi nuomonė, jog moteris seksualiais rūbais provokuoja išprievartavimą, o ir anoks čia išprievartavimas, jeigu provokuojama… Tačiau, kad taip mano 80% apklaustų vyriškos lyties Lietuvos gyventojų yra šiek tiek netikėta…

1) Kodėl kažkas galvoja, jog vienoks ar kitoks drabužis yra leidimas (nesvarbu kam)?

2) Gal smegenis supainiojo populiariosios psichologijos paistalai apie tai, kad moters: „ne“ reiškia „taip“, o „nežinau“ taip pat – „taip“…

3) Ne yra ne. Nesvarbu kokiu momentu jis pasakomas.

4) Prievartos auka niekada nebūna „pati kalta“. Niekada.

Stiklinės lubos apibūdina situacijas, kuriose kai kuriems žmonėms praktiškai neįmanoma pasiekti aukštų postų politikos, verslo ar kitose insitucijose. Realiai, tai reiškia, kad dėl pvz. seksizmo ar rasizmo žmonės negali siekti karjeros aukštumų ir vadovaujamų pareigų.

Lubos, t.y. barjeras, neleidžiantis kilti aukštyn. Jeigu būtų tiesiog lubos – karjeros limitas, tuomet matytume aiškų lygių galimybių pažeidimą. Tačiau, šios lubos yra stiklinės – sudaroma iliuzija, kad niekas negali užkirsti žmogui kelio siekti vadovaujamo posto… Realybėje tokie limitai egzistuoja – sprendimus priimanti pozicija yra daug sunkiau pasiekiama moteriai. Visuotinai įsišaknijusi nuomonė, kad moteris niekada nebus gera vadovė, direktorė ar politikė, todėl ji yra užblokuojama pareigose ir geriausia ką gali pasiekti – vidutinio lygio vadovės pareigos. Ir tik labai retais, išskirtiniais atvejais moteris užima aukščiausias valdančias pozicijas. Dar įdomu tai, kad didesnę galią reiškiančios sritys, pvz. finansai ir ekonomika yra dar sunkiau pasiekiamos moteriai (ji tiesiog neturi loginio ir analitinio mąstymo – gaji nuostata), o socialinėse – turinčiose mažesnę galią – moterys dar turi šiokią tokią galimybę konkuruoti dėl valdžios.

Blog‘as reikalai, kurį rašo dar viena ta: „jeigu tavęs klausia, ar pritari, kad visi žmonės yra lygūs? sakai, taip. <...> ar pritari, kad vienas žmogus nėra kažkuo geresnis už kitą vien todėl, kad jis vyras, o tu - moteris? sakai, taip. ir kai tavęs paklausia, ar tu pritari feminizmo idėjoms, kodėl sakai ne?“

Aptarimai kai reikia, apie reikalus.

Džiaugiuosi, kad atsirado. Džiaugiuosi, kad socialiai aktyvios gretos plečiasi.

Ypatingai dėmesio vertas Nidos Vasiliauskaitės straipsnis delfyje: Apie „gerąjį“ nacionalizmą, arba „esu kvailys, nes mane taip auklėjo“.

Vos spėjau išvažiuot porai dienų, o Lietuvoje neregėtų beprotybių virtinė tęsiasi… Labai norėjau tikėt, kad įstatymų leidėjai nebus tokie trumparegiai ir „Gyvybės prenetalinėje fazėje apsaugos įtatymo projektas“ liks tik keleto pagarsėjusių inciatorių galvose… Bet kur tau! Ketinimas pažeisti moters teisę į pasirinkimą ir savo kūną įgyja pagreitį. Štai kas įvyko ir visdar vyksta:

balandžio 16 d.

ištrauka iš laiško, pasiekusio ne vieną aktyvistą:

„Šiandien Seimo Žmogaus teisių komitetas PRITARĖ abortų uždraudimo įstatymo projektui. Tai rodo, kad pasipriešinimo šitam įstatymui Seime beveik nėra, todėl didžiulė tikimybė, kad jis bus priimtas, ir dar šitoj kadencijoj.“

balandžio 17 d.

Seime vyko Rimos Baškienės konferencija “Gyvybės apsauga prenatalineje fazėje: Lenkijos patirtis”. Visiškai aišku apie ką buvo kalbėta: kaip gerai – Lenkijoje moterys nebesidaro abortų! Kur nutylimi nelegalių abortų ir abortų turizmo aspektai. Idomu, kiek moterų iš Lenkijos atvyksta į Lietuvą tam, kad pasidarytų abortą? Gaila, kad mūsų gydymo institucijose nefiksuojami besigydantys ir medicininę pagalbą gaunantys užsienio piliečiai.

Koferenciją pasitiko jaunimo aktyvistų demonstracija – grupelė iš dviejų trečdalių Lietuvos gyventojų, nepritariančių šiam įstatymui.

Šiandien pirkau keturis lapus popieriaus ir jis man buvo suvyniotas į kitus du (!) lapus popieriaus. Tas neva vyniojimo popierius yra visiškai nepanašus į plonytį, peršviečiamą, nebalintą – į tokį dažnai vyniodavo tarybinę dešrą, paskui jis sušlapdavo ir tekdavo prilipusį krapštyt nuo mėsgalio. Žodžiu, tas „vyniojamasis“ yra keliskart kokybiškesnis ir storesnis už tą, kurį taip taupiai kišu į printerį ir apspausdinu mažiausiai du kartus… Dabar svarstau ką daryt su šituo apglamžytu turtu: 2 vnt. A0, mažiausiai 120 mg, kreidinis (!). Antrinis panaudojimas įmanomas tik jei kraustyčiausi ir reikėtų suvyniot indus…

Atkreipkit dėmesį kaip ištįsta kasininkų nosys kai atsisakoma, kad prekė, kuri ir taip yra įpakuota, būtų įdėta dar ir į polietileninį maišelį. Manęs ne kartą klausė kodėl man jo nereikia. Esu girdėjusi kalbas, kad ekologiniais sumetimais tie kalnai maišelių prekybos centruose būna apmokestinami. Aš irgi taip padaryčiau, liepčiau mokėt. Jeigu pirkėjams jie tokie reikalingi, tai sumokėję kokius 5 centus už vieną, gal grįžę namo nenuplėš jo nuo pvz. dviejų citrinų ir neišmes… O atsimenat tokius tarybinius skaidraus, bet kieto polietileno maišelius, kuriuos buvo galima panaudojus išplauti, išdžiovinti ir vėl naudoti? :) Ir dar jie buvo labai patogūs norint turguje nusipirkt žuvyčių, jas supildavo kartu su vandeniu, o nešantis visi matydavo kokias gražias turiu žuvytes (tai beveikt patenkindavo poreikį vedžiotis šunį…).

Dabar labai trendy nepirkt/neimt maišo parduotuvėj, o turėt savo medžiaginį, t.y. nepolietileninį (mažiau trendy atsinešt jau dešimt kartų naudotą polietileninį su nusitrynusiais logotipais). Neneigsiu, tai yra vienas iš būdų naudoti mažiau plastmasės ir būt žalesniu. Mano vaikystėj (beveik netarybinėj), maždaug du iš penkių (jei ne daugiau) žmonių visada turėdavo savo mylimą maišelį - medžiaginį ar tinklinį (setka) ir nešdavosi į parduotuvę prekėms susidėt, nes prie kasos nebūdavo kelių dydžių polietileno maišų pasirinkimo. Dabar nešinas tokia setka neabejotinai būtum pagautas Face Hunter‘io ar bent jau Laimikio.

Čia šiuolaikinės econetbags pirkiniams, galima gauti čia.

Nors ir ne autentiškos tarybinės, bet labai panašios. Štai su jomis gali pagaut Laimikis. Autentišką tarybinę setką tikrai įmanoma pamatyti LNDT spektaklyje “Pepė Ilgakojinė”, broliai Pabaldos joje atsineša plytą.

Šiandien balandžio 8 ir tai reiškia, kad tai blog‘o „kam reikia feminizmo?“ pirmasis gimtadienis. Ta proga leisiu sau pabūti sentimentalia ir šiek tiek banalia. Ne, suvestinių ir statistikų aš nepateikinėsiu (gal dėl to, kad nėra kuo per daug didžiuotis), o pasielgsiu šiek tiek savimyliškiau… Publikuoju interviu su savimi:

Laura: Kiek man žinoma, „kam reikia feminizmo?“ yra pirmasis lietuviškas feministinis blog‘as. Kaip jis atsirado?

aval: Tai įvyko praeitų metų Velykų naktį. Iki tol dorai nežinojau kas yra tie blog‘ai ir kodėl tai gali būti įdomu ir perspektyvu. Vakarą paskyriau lietuviškos blogosferos tyrinėjimui ir taip jau išėjo, kad visa tai užtruko iki pat ryto, balandžio 8-ąją pasirodė pirmasis įrašas be pavadinimo. Viso šito jau metus besitęsiančio projekto tikslas – supažindinimas. Aš nesiekiu burti ar skatinti feministinio judėjimo, o tikslinė auditorija nėra jau esantys ar veikiantys feministai. Šis blog‘as yra skirtas tiems, kurie mažiau žino apie lygių galimybių problematiką, o įrašų temos varijuoja įvairiose socialinėse srityse.

Ar esi patenkinta tuo kaip sekasi tavo blog‘ui?

Esu patenkinka, kad jis dar nenumirė ir, kad sugebu prisiverst parašyt naują įrašą, nors kartais, turiu prisipažint, nebūna nei jėgų nei laiko. Vis dėlto, tai yra tik pomėgis, viena iš aktyvizmo išraiškų, o ne darbas. Mano šitie parašinėjimai nėra niekaip susiję nei su profesija, nei kitom veiklom. Taip, aktyvizmas užima tam tikrą mano gyvenimo dalį, bet tikrai nepasakyčiau, kad mėgstu rašyt. Galėčiau gyvent ir be to. Ir gyvenčiau tikrai neblogiau.

Tuomet kodėl tuo užsiimi?

Sakykime todėl, kad palaikyčiau tam tikrą altruizmo dvasią, nes šį projektą vadinu šviečiamuoju. Neturiu tikslo rašyti metų metus (galbūt vėliau jį kam nors perleisiu) ir sulaukti minias skaitytojų, bet būna tikrai malonu išgirsti atsiliepimų ir įvairių atgrasių. Norėčiau, kad nors keli žmonės sužinotų ir suprastų, kad lyties/lytiškumo aspektai yra praktiškai visur, o feminizmas – judėjimas, kuris prisideda prie socialinio progreso.

Ką tavo šeima mano apie šį blog‘ą?

Jie nesidomi ir įrašų neskaito, pavyzdžiui tėtis, apskritai nenutuokia apie tokį mano užsiėmimą.

Daug blogerių paviešina savo atvaizdus, kodėl to nedarai tu?

Nežinau. Tik dabar apie tai normaliau pagalvojau – galbūt dėl to, kad mano veidas nelabai turi reikšmės tam kas vyksta blog‘e, aš ne Zuokas ir ne Kubilius, ar koks L. Ulevičius… Nepretenduoju į jokios alternatyvios žurnalistikos gretas dar ir dėl to, kad mano įprastinė veikla nėra pernelyg susijusi su „kam reikia feminizmo?“ tematika. Kita vertus, aš neslepiu savo tapatybės.

Ar kas nors pasikeitė nuo tos dienos, kai turi galvoti, ką šiandien parašyti?

Pasikeitė tai, kad sugaištu laiko bandydama kuo sklandžiau reikšti mintis raštu, nes daug labiau mėgtu kalbėti. Ir dar ėmiau domėtis, kas rašoma banaliose skiltyse „moterims“, „stiprioji lytis“ ir pan. Pradėjau lįsti ten, kur nenoriu ir skaityti tai, kas iš tiesų mane varo iš proto. Todėl, kad bandau kuo geriau apžvelgti ir analizuoti aktualijas, privalau kuo įdėmiau stebėti.

Ar kalbi tik apie žiniasklaidą?

Ne, ir apie kasdienius vyksmus, pokalbius. Nori nenori, pastebiu socialines tematikas nors tai, ką rašau yra tik atspindžiai. Blog‘o įrašuose pernelyg nesigilinu, tik paliečiu.

Ką manai apie lygių galimybių problematiką Lietuvoje?

Manau, kad čia yra dar daug ką veikti…

Kokią matai savo blog‘o ateitį?

Nematau, nes pernelyg neplanuoju. Net ir rytoj gali viskas baigtis. Kita vertus, jei atsisakyčiau keleto kitų veiklų, labiau įsisukčiau į blogeriavimą (jeigu pajusiu tokį poreikį, taip ir atsitiks).

Ačiū.

Prašom :)

P.S. niekur nesu skelbusi savo e-mail‘o, tai jeigu norite pasisakyti / pageidauti / pakomentuoti, galite: susivok@gmail.com

Tyrimo “Studentai su negalia Lietuvos aukštosiose mokyklose 2007-2008″ klausimas: “kaip yra pateikiama informacija žmonėms su negalia apie studijų galimybes Jūsų aukštojoje mokykloje?”

Vienos kunigų seminarijos atsakymas: “nėra galimybės su negalia tapti kunigu.”

„Tapimas tėvais reiškia 4000 keisti sauskelnes, 5500 kartų pildyti vaiko buteliukus, 900 kartų keltis vidury nakties. Bet būti tėvais taip pat reiškia vairuoti naująjį Renault Clio Grandtour <...>“ skelbia automobilio reklama. Dar ji sako: „Laimė viena nevaikšto“ ir tuojau pat pailiustruoja moteriai į rankas įduodama žurnalą Vaikas, o vyrui — Clio instrukciją… Tai iš to darausi išvadą, kad moters laimė – vaikas, o vyro — automobilis. Dar daugiau, su savo laimėm jie yra kartu ir rūpinasi savo reikalais. Taigi laimė „būti tėvais“ vienam yra auginti vaiką, kitam — pirkti/vairuoti/rūpintis automobiliu.

“Nebūtų bernas…” (Bendradarbė apie dviračiu lakstantį ir nuo tramplino griuvinėjantį bendradarbių sūnų). Žodžiu, dar bandė toliau išplėtot pasidalindama savo patirtimi. Spėkite ar galėjau palaikyt pokalbį?